(tęsinys) Daug nuostolių žemdirbiams pridaro šernai, niokodami pievas, pasėlius ir jau subrendusį derlių – javus, kukurūzus, žirnius, pupas ir bebrai, statydami melioracijos grioviuose užtvankas, gadindami ir taip daug kur neveikiančius melioracijos įrenginius, užkišdami melioracijos sistemų žiotis ir pan. Deja, ir valstybės požiūris į melioraciją yra nepakankamas. Buvo nueita lengviausiu keliu, neįvertinant  pasekmių ir žemdirbių galimybių. Valstybė melioracijos sistemų rinktuvus (vamzdelių diametras 125 mm ir didesnis) ir žiotis perdavė savivaldybėms, o visą kitą sistemos dalį (vamzdeliai, kurių diametras mažesnis nei 125 mm) – patiems žemdirbiams. Melioracijos remonto darbams skiriama nepakankamai valstybės lėšų. Pavyzdžiui, 2013 metais visai Lietuvai buvo skirti 27 milijonai litų, o mūsų rajonui teko 746 tūkstančiai litų. Savivaldybė prie skiriamų lėšų prisidėjo 10 proc.


Per programas 2007-2013 metais visai Lietuvai skirta tiktai 85 milijonai litų. Iš tiesų, tai labai mažos lėšos, žinant, kokia šiandien yra melioracijos įrenginių būklė. Šiandien aktualiausia problema yra beveik mišku apaugę, užpelkėję melioracijos grioviai ir žiotys. Daugelis žemdirbių įsitikinę, kad šiuos darbus turėtų atlikti specializuotos brigados ar įmonės, turinčios tam tikslui skirtą techniką ir kvalifikuotus specialistus. Ūkininkai tokių galimybių neturi, be to, vienas griovys priklauso keletui savininkų ar žemės naudotojų. Minėti darbai turi būti finansuojami valstybės, žinoma, savo biudžeto lėšomis prisidedant ir savivaldybėms.


Aktyvių rajono žemdirbių dėka kuriant asociacijas per 2007-2013 metų programas melioracijos remonto darbams buvo pritraukta 8 milijonai 275 tūkstančiai litų nuo bendro visai Lietuvai skirtos 85 milijonų litų sumos. Tai – dideli pinigai. Patys žemdirbiai prisidėjo 10 proc. nuosavomis lėšomis.
Dar vienas gudrus sumanymas pasiekė žemdirbius iš valstybinės Mokesčių inspekcijos. Inspekcija žemdirbių darbu ir jų protu nori surinkti žemės savininkų nesumokėtą gyventojų pajamų mokestį už žemės nuomą ir dar ne bet kaip, bet atgaline data – už praėjusių trejų ketverių metų laikotarpį. Žemdirbiai turi nurodyti savininkų, iš kurių nuomojasi žemę, vardą, pavardę, asmens kodą, taip pat nurodyti, kiek nuomoja žemės, kiek moka už nuomą ir pan. Vienu žodžiu, belieka tik surinkti pinigus ir nunešti juos į banką, taip nuolankiai pasitarnaujant Mokesčių inspekcijai.

Dar šiek tiek užsiminsiu ir apie tai, kaip žemdirbiai Europos Sąjungos pinigais dalysis su paukšteliais... Naujuoju Europos Sąjungos finansinio programavimo laikotarpiu žemdirbiai gaus mažiau lėšų negu ankstesniais metais visu milijardu (16 proc.) litų. Kaimo plėtros 2014-2020 metų programoje numatyta 2 mlrd. Lt privalomai pagal ES reglamentą skirti „klimato kaitos pasekmėms švelninti“. Taip Lietuva įsipareigojo stodama į Europos Sąjungą. Žemdirbiams skiriamais pinigais nuspręsta švarinti Lietuvos kraštovaizdį ir gelbėti retus paukštelius. Iš žemdirbiams skirtų lėšų ateinančius šešerius metus bus bandoma išsaugoti nykstančius sparnuočius – meldines nendrinukes ir kitus paukščius. Kol kas tai dar planai, bet mūsų valstybėje viskas įmanoma. Aš nesu prieš tokią programą ir nykstančių paukštelių išsaugojimą, bet, manau, visa tai turi būti finansuojama iš kitų šaltinių.  

Dalindamasis su rajono žemdirbiais savo mintimis ir pastebėjimais, kas mūsų laukia artimiausiu metu, nedejuoju ir neperšu savo pamąstymų dėl priimtų Seimo bei ministerijų sprendimų, nesvarstau, ar jie tobuli, ar ydingi, teisėti ar teisingi. Kiekvienas žemdirbys tai gali įvertinti savo protu.
Dažnai žemdirbiai yra lyginami su verslininkais. Iš dalies toks palyginimas yra teisingas – ir vieni, ir kiti kuria produktą, tačiau skiriasi darbo sąlygos – žemdirbys, auginantis gyvulius, prie savo ūkio yra „pririštas“ beveik visą parą, neturi nei laisvadienių, nei atostogų. Ūkininkas praktiškai neturi socialinių garantijų ligos atveju, negali pasinaudoti nedarbingumo lengvata ir kt.
Noriu pasidžiaugti ir kartu paneigti pesimistų teiginį, kad mūsų žemdirbiškame rajone kaimo vietovėse artimiausiu laiku neliks žmonių. Tai – netiesa. Ir štai kodėl. Pateiksiu keletą pavyzdžių.


Kubilių žemės ūkio bendrovei vadovauja Alvydas Miliūnas. Plokščių žemės ūkio bendrovei – jo sūnus Martynas. Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovo Petro Raimundo Puskunigio sūnus Mantas, baigęs mokslus, grižo į gimtinę ir dirba bendrovėje vyr. inžinieriumi mechanizacijai. Laimos Stonkuvienės agroserviso įmonėje, baigę mokslus, triūsia abu sūnūs – Darius ir Jaunius su šeimomis, Voniškių žemės ūkio bendrovės vadovo Henriko Braškio sūnus Artūras taip pat dirba bendrovėje. Ūkininko Sigito Stanaičio ūkyje dirba sūnus Adomas, Antano Blockio – sūnus Paulius, Antano Matijošaičio ūkyje dirba sūnus Juozas, Vidos Balkojienės ūkyje – anūkas Mantvydas, Linos ir Arvydo Dubickų ūkyje triūsia sūnus Armintas, Juozo Antanavičiaus – sūnus Juozas. Algio Sarpaliaus ūkyje dirba dukra Asta. Galėčiau vardinti ir vardinti jaunus žmones, kurie darbuojasi savo tėvų ar senelių ūkiuose. Tokių jaunuolių rajone yra daugiau kaip keturi šimtai.     Esu įsitikinęs, kad Zanavykijos krašte žemė niekada nedirvonuos.

Baigdamas savo straipsnį norėčiau paraginti rajono žemdirbius aktyviau įsitraukti į „Zanavykų sąšaukos“ veiklą. Kartu darykime prasmingus darbus dėl savo krašto žmonių.

Pagarbiai

Meras Juozas Bertašius